Savanorystės Misijų Korpusas į pirmąją savo misiją Tanzanijoje leidosi 2018m. birželio – liepos mėnesiais. Pasiruošimo savanorystei bei pačios misijos metu mums įvairiai talkino žmonės, patys buvę ar esantys misionieriais. Kviečiame susipažinti su jų mintimis ir būti įkvėptais!
Eugenijus Markovas SJ – Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionas, šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios vicerektorius. “Pasaulis yra vienas; pasaulis yra mūsų namai. Kas kitas, jeigu ne mes? Geriems darbams atstumas nėra riba. Vykstant į misiją svarbu ryžtas, kuris motyvuoja ir leidžia įveikti baimę. Taip pat santykis: nebūtina mokėti kalbos, pakanka šypsenos. Ir džiaugsmas”.
Antanas Saulaitis SJ – misionierius, dirbęs Pietų Amerikoje. “Savanoriaukite. Savanorystė teikia labai daug džiaugsmo. Net ir mažas patarnavimas, tarkime, kuomet užleidžiama vieta troleibuse, atneša pasitenkinimo jausmą. Dažnai jaunuoliai ateina į savanorystę su idealu, tačiau ilgainiui gali tapti cinikais. Sprendimas – veikti ne po vieną, o kartu: nemanau, kad vienas gali išlikti tyros širdies”.
Apačioje: kairėje – Aimee Dion, dešinėje – Antanas Saulaitis SJ
Brother Charles – Rytų Afrikos provincijos brolis jėzuitas. “Kiekviena jauno žmogaus klaida – tai pasaulio klaida: jei nesugebėsime padėti jaunuoliams atrasti savo pašaukimo, kentės visuomenė. Vis dėlto, esu nusiteikęs pozityviai – iš savo patirties galiu teigti, kad nors politinė ir socioekonominė neteisybė, didelė korupcija valdžioje laidoja talentus, vaikas, kurį išklauso bei padrąsina, tampa sėkmingu ir sugeba pagerinti savo ir savo šeimos gyvenimą. Kuo daugiau tokių išklausytų vaikų – tuo daugiau laimingų, inovatyvių žmonių, nebijančių pildyti savo svajones ir prisidedančių prie šalies gerovės.”
Aimee Dion – jėzuitų programos savanorė. “Tanzanija mane perkeitė. Mano požiūris, mąstymas labai pasikeitė. Po savanorystės jaučiausi psichologiškai stipresnė, labiau pasitikinti savimi. Taip pat suvokiau kolonializmo, netobulos švietimo sistemos, ekonominio nepritekliaus ir vaikų išnaudojimo neigiamos įtakos mastą besivystančių šalių tobulėjimo perspektyvoje. Labai aiškiai supratau, kad norint kurti pasaulį, kurio pagrindas yra ne individualus požiūris į kiekvieną šalį, o globali visuomenė, kiekvienas turime matyti šalia savęs esantį ir nelikti abejingais kitų problemoms”.